Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ š. m. sausio 7 d. 2 numeryje perskaičiau įdomų ir aktualų Rūtos Ronkauskienės jau įvardinto pavadinimo straipsnelį. Jame rašoma, kaip Ylakiuose gyvenanti latvių Šukių šeima integravosi į lietuvišką miestelio aplinką. Tos šeimos duktė, Santa, dalyvavo „Širdis padalyta pusiau“ rašinių konkurse ir laimėjo pirmąją vietą, nes jautriai, širdimi pajusta pilnatve rašo apie lietuvišką Ylakių gimnaziją ir latvišką šeimos aplinką, kur neužmirštos ir tęsiamos latviškos tradicijos. „Mergina teigia, – rašo straipsnelio autorė, – kad Lietuva – gimtinė, kurioje ji užaugo ir yra laiminga, O Latvija – vidinio pasaulio kūrėja. Tuo ir įdomus gyvenimas, kad kiekvienas turi savo istoriją, tačiau svarbiausia misija – mokėjimas puoselėti bei išsaugoti vertybes. Santa rašo: „Aš ir mano brolis esame tie, kurių pareiga plėsti latvių giminės grandinę, išsaugoti kalbą, šeimos istoriją, tačiau norime ir privalome branginti bei nepamiršti ir savo Tėvynės Lietuvos“. Rūta Ronkauskienė užbaigia: „Autorės šiluma sklinda abiems šalims. Lietuva ir Latvija – jos širdyje“.
Mane ne tik sudomino ir sujaudino laikrašty pateikta medžiaga, bet viskas tarsi atgijo gyvais vaizdais, nes aš žinau, kad šių vietų Lietuvos latviai kasmet vyksta i Latviją švęsti Joninių ir kitų svarbesnių šeimos ir tautos švenčių. Tėvynės ilgesys ir šio jausmo tenkinimas yra didelis ir svarbus dalykas kiekvienam žmogui, kuris turi savo Tėvynę ir savo Gimtinę. Kai Tėvynė ir Gimtinė yra skirtingose vietose, žmogui tenka tarsi pasidalyti į dvi dalis ir taip suderinti savo vidinį pasaulį, kad nė viena šių sąvokų neatsidurtų Pelenės vietoje, o abi augtų, žaliuotų ir žydėtų santaikos ir gėrio žiedais. Tai, žinoma nėra lengva ir ta būtinoji harmonija yra trapi ir greitai pažeidžiama, ypač, kai čia įpainiojamos politinės ambicijos, niekuo nepateisinami norai ir nuostatos, kurios būdingos kai kuriems Lietuvos lenkams ir jų atstovams Lietuvos Seime bei Europos Parlamente.
Ir dar vienas dalykas – Lietuvos politika nacionalinių mažumų atžvilgiu yra gana tolerantiška ir plati – čia veikia kitakalbių (rusų ir lenkų) mokyklos, Lietuvos Vyriausybė, kaip ir pridera, pagal išgales jas remia. Žinoma, nacionalinių mažumų pretenzijos dėl to, kad jose nebūtų mokomasi lietuvių kalbos, kad egzaminai nebūtų laikomi lietuvių kalba, mažų mažiausiai yra nepagrįstos ir atsiduoda nacionalistinėmis tendencijomis, kurios netoleruojamos nė vienoje Europos valstybėje, neturi būti toleruojamos ir Lietuvoje.
Man ir kyla nenumaldomas noras didiesiems lenkų politikieriams patarti – nusileiskite, ponai, ant „žemės, įvertinkit savo situaciją, pasimokykit gyvenimo meno iš jaunos ir gabios latvaitės Santos Šukytės.