Jūroje įkalinti minčių laivai
Apgaulingų vėjų išblaškyti jų seni kariai
Beprotybės ilgi pirštai jų gyvastį užgniaužė savoj saujoj
Kietus stiprybės veidus nuskandinusi paliko mūšos valioj

Mantrom užkalbėtas kelias vedantis į saulę
Iš gilumos puta išplaukęs grįši vėl į pradžią
It akmuo smigsi į gilią tamsią jūrą
Ir nė žuvys negirdės tavo gailių dejonių

Eik gilyn eik į praeitį eik ten kur jau buvai
Į šerdį, gyvastį kur savo viltį merdinčią tu palikai
Kur ledinis vanduo skalauja numylėtuosius krantus
O ant miegančių bangų šoka ledinis dangus

Ašaros lietum pasipila iš merdinčių dievų akių
Mėnesiena puola nuo suplėšytų skliautų
Viltis tarytum tvarstis amžinybę guodžia
It žmogiška auka save ji atiduoda
Ir rožės žiedlapiais išbarsto save oriai.