1.
                    Jis iš mažens jau mėgo skaityti, telespoksoti, svajoti... Paskui paaiškėjo, kad piešti sekasi, kad literatūros, istorijos nuovoka išsiskiria iš klasiokų būrio. Na, kukliai tariant, pranašesnis. Netrukus kelią  rinktis prireikė. Vadyba, informatika - naudinga, įdomu, bet šalia meno. Visgi, kai kas patarė, tai nuėjo į griežtesnę sritį. Nors abejojo, lyg miglotas skausmas dilgčiojo – šešėlis kančios... mat praktiškas nebuvo. O aukštojo bendruomenėj matėsi visko.
                    Kur kas rečiau negu razinos pyrage tūnojo pamilę savą sritį, dar rečiau – ja užsidegę. O štai tvarkingai susidomėjusių nestigo.
                    Čia buvo kuopa „Fausto“ Vagnerių, pilni gerų norų jie tikėjosi sužinoti mokslų ir menų paslaptis, kai sužinos – bus menininkai. O kas apšvies? Tokie patys Vagneriai, tik senstelėję, panirę dulkėse, datose, terminuose, namų ir užsienio blūdinėjimų  pakraipėlėse. Klasifikacija - rodė jų veikla - štai mokslų viršūnė, vainikas viršum gegnių, meno prasmė ir pabaigtuvės. Paveikslą tai bet kas nupieš prakutęs, bet žinom vien tik mes, kur jį kabinti, kaip liaupsinti. Kartu ir – siaubas, kaip jie bijojo atsilikti! Štai augusių dėdžių, tetų būrelis rimtomis minomis kontempliuoja pūvančios mėsos gabalą, iš paskutiniųjų gena savo nepaklusnias mintis į filosofines gelmes... Ir būsimasis post skausmingai susimąsto – gal taip reikia?  Ko reikia man?
                    Tie, kuriems iš prigimties lengva piešti, pasimeta, sklando svajose, teplioja, žiū – prasigeria, išnyksta. Jie – žaliava, jų kailius tenka Vagneriams išdirbti... jei dar lieka materijos. Nelengva tai. Kam tie gabumai, kai mėšlu tapoma, kai piešia net beždžionės. Kadais klestėjo akademijos, taisykles kalė kantrūs mokiniai, kol postavant nušvito... laisvė! Pagaliau!  Bet... lyg po sąjūdžio gangreit apsižiūrėta – kas iš tos laisvės, jei turto, grobio, temų rašliavai nebus... Ir išdavė postmenai savo kredo: menas yra bet kas, bet kam jis lygus -  viskas menas. Tad ir pagirkim viską, ką bet kas pakiš – taip priderėtų veikti?
                     Ėhė. O šitai paskelbus – ką po pusmečio rašyti? Ir užvaldė praktikus ir kritikus liga - žadės priimt bet ką, o nepriims bet ko, kas ne kaip jie galvoja... Jaunam idealistui vėl kančia.

                                                      2.
                      Mat gimė akademija iš kito galo. Prikurta keverziškos prasmės terminų, jų mokomi studentai, išmokę jais žongliruoti priimami į pašvęstųjų tarpą, tada jau visa kariauna darbuojasi, dangstydama juokingų sąvokų draiskalais apdribusią savo duondavio – postpost – nuogybę. Tai gal pritapti, išmokti tuos žodelius – mąsto jaunasis. - Kas paneigtų ir kaip, kad gili daugiasluoksnė filosofija glūdi mėšlo krūvelėje – puikioje jausminėje – jutiminėje metaforoje.  Reikia tik pastebėti, sekti virsmo variantiškumo  interaktyvią dinamiką, išmąstyti virtualiai besąryšinius  ryšius, -  svarsto ir auga neofitas. - Blogiau nebus, vaidinsiu, kad ir aš girtas kaip visi, – jis mąsto.  Jei klestėti veržiuos, man būtina išvengti lokaliais ir alokaliais atvejais lietuviško šiuolaikinio meno isteblišmento alternatyvos anegzistavimo generuojamo siaubo. Pats įsikūnijęs superkonformizmo imperatyvo elitistiniu modusu, per ironiją, sarkazmą, nihilišką  eksperimento bekompromisiškumą itin stimuliuodamas tradicinius dirgiklius - išlaisvinsiu spiegiančias vulgus mases į neregėtus traumatiškai autentiškus potyrius. Kas paneigs galimybę, kad spiegs jie rankas tiesdami į mane!
                      Ak kančia. Laikas grįžti tikrovėn.  
                            
                                                       3.
                      Čia parodėme galimybę jaunimui dar sykį išsimaudyti švaraus postmoderno kloakoje (ne klaida, o grynas post).  Neaišku kiek tų sykių liko. Postpost silpsta, skaidosi be galo, menki reiškinėliai keliami į šviesą nudžiūsta. Kodus jau išmokusiam – vėl kančia.  Dabar kritikai iš kailio neriasi išknisdami naujoves. Lyg naujumas – tikslas ir panacėja. Vakar išrastas šiuolaikinis ir – kontra - naujųjų medijų menas, supraskim - tai daiktai visai skirtingi. Jei patys geruoju nesiskirs, išskirsim manipuliuodami skalpeliu  DIMENSIJA, pasaulis pilnas dimensijų.  Bet ir tai jau spėjo pasenti. Tad – pirmyn, naujų  ŽODELIŲ  kūrėjai. Turinys nesvarbu, kosmetiniais sumetimais galima jį matematinti, galima ir tais pačiais plepalais naujai apraizgyti.
                         Apskritai, 2x post  įgriso, daugel menininkų nusiplauna blūdus. „Vamzdis“ dar kėlė atgarsį, tad buvo reikšmingas. O jau Antinio vamzdynas atrodo – epigonų epigonas, postmaniera.
                         Vaikine, liūdnas Vitgenšteinas tau sufleruoja iš žodžių debesies:
                         - Būk vyras, susirask enciklopedijoj Sokratą.