Nukritęs penktas kraujo lašas
Prataškė žemę lig gelmių,
O mano sieloje vėl maras –
Tiek daug gilių žaizdų.
Ranka pravėriau tuščią ertmę,
Pasruvo fontanu vanduo
Iš šalto dugno ledas kilo,
O kildamas vis tirpo pamažu.
Nušalo baltos pievų gėlės,
Nudegino lapus šarmos kerai,
Apakęs gulė žemėn sniegas,
Vis tirpo, tirpo ant delnų.
Ilgai dangun žiūrėjo vėjas,
Kaip mainės snaigės su medum,
Kai tik giliau pažvelgt norėjo,
Kaskart paskęsdavo lietuj.
2011-04-26,27 (apie vidurnaktį)
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): VejantisVėją
Sukurta: 2011-05-08 12:08:29
na nemanau, kad 4 paskutinės eilutės "nutrūkę" vistik sniegas, snaigės (tik medus truputį be ryšio), paskui lietų su gelmėm irgi drąsiai siečiau. Lietus juk gali būti kaip gelmė, jame galima paskęsti. Prataškė gal geriau ir pravėrė būtų tikę, bet, kad jį jau naudoju 5-oj eilutėj.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-05-07 11:13:41
Kaip mainės snaigės su medum
vidutiniškas darbas, tačiau sklandus, neperkrautas.
Vartotojas (-a): Giltinė
Sukurta: 2011-05-07 00:34:48
Rimas 3-6 eilutė, ir jaučiamas neišbaigtumas, ypač pabaiga.