Nukritęs penktas kraujo lašas
Prataškė žemę lig gelmių,
O mano sieloje vėl maras –
Tiek daug gilių žaizdų.
Ranka pravėriau tuščią ertmę,
Pasruvo fontanu vanduo
Iš šalto dugno ledas kilo,
O kildamas vis tirpo pamažu.
Nušalo baltos pievų gėlės,
Nudegino lapus šarmos kerai,
Apakęs gulė žemėn sniegas,
Vis tirpo, tirpo ant delnų.
Ilgai dangun žiūrėjo vėjas,
Kaip mainės snaigės su medum,
Kai tik giliau pažvelgt norėjo,
Kaskart paskęsdavo lietuj.

2011-04-26,27 (apie vidurnaktį)