Tiek netikėjimo likę,
Perbrendam upę sausą,
Viešpaties du pavainikiai,
Niekieno smėlyje prausias.
Niekieno žemėje auga
Kryžiai be jokio ženklo,
Dykumos godžiai staugia,
Rytas turbūt nešventas.
Pėdose akmenys želia,
Ligi nuogumo peršti,
Slenkam tylūs pro šalį,
Skausmo žiotyse nerštas.
Per netikėjimo upę
Smėlyje sudega pėdos,
Kryžiai tyli ir lūpos
Žodžiais į dugną sėda.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-05-06 17:19:50
lūpos žodžiais į dugną sėda
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-05-06 12:42:36
Priešpriešos – ne eilėraščio krantai, o daugiau sūkuriai jo prasmių srovėse.
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2011-05-06 10:46:52
Toks keistas jausmas. Kartais, skaitant kūrinį, jauti autoriaus ėjimą ašmenimis, lengvai pasvyrant į abi puses. Šiame kūrinyje ne pasvirimai, o nubloškimai į skirtingas puses. Gebėjimas iš tų priešingų pusių sugrįžti į tiesiąją.
Vartotojas (-a): Giltinė
Sukurta: 2011-05-05 22:06:22
Sudėtingas ir gilus,skaitydamas jaučiau dideles dviprasmybes, tad įdomu ar jų čia yra. Gal kas dar pajautėte dviprasmybes?
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2011-05-05 21:58:59
Taip.NETIKĖJIMAS.
Nenorėjimas patikėti tuo,ką matai.