Birutės Štuikytės knyga –„Dar tik pažvelgiam pro Atminimų Gryčios langą...“ (Redaktorė – Silva Leščiauskaitė, spaudai paruošė – UAB „Rovlinė“, išleista 2009 m. , 319 p.), skirta LŽŪU Ekonomikos ir Vadybos fakulteto 60 – mečiui. Autorė išleido jau šeštą tokio pobūdžio knygą. Ji savo minčių reiškimo metodą yra įvardinusi „lyrine proza“. Jeigu sudėsime jos pačios parašytus tekstus ir minčiai sustiprinti naudojamus kitų autorių išsireiškimus (daugiausia eilėraščių posmus), tai manau, toks tekstų apibūdinimas yra priimtinas. Tiesa, aš nesu literatūros žinovas ir dėl to tiksliau tekstą įvertinantį sprendimą turėtų pasakyti literatai – profesionalai.
Knygos turinys ne visiškai atitinka knygos pradžioje nurodytą jos paskirtį, nes tekstuose randame (nežinau net kaip pavadinti) labai daug tokių „lyrinių nukrypimų“, kurie su LŽŪU tesusiję labai menkai arba visai nesusiję. Prie tokių tekstų priskirčiau 4 – 93 puslapius ir kai kuriuos kitus.
Lyrinei prozai būdingas nepaprastas minties šokinėjimas, sunkiai pagaunamų ir įvairiausiai interpretuojamų įvykių ir jų niuansų atspindėjimas ir ėmęsis skaityti tokią knygą, tikriausiai neturi joje ieškoti nuoseklumo ir bent kiek išsamesnių žinių apie pavadinime parašytus dalykus, nors žvelgiant į knygą įprastiniu žvilgsniu, taip ir neturėtų būti. Dėl to kyla pagrįstas klausimas – ar nereikėjo, rašant tokią knygą, į pasaulį ir įvykius žvelgti pragmatiškiau ir lyriką pajungti to pragmatiškumo iliustracijoms, o ne atvirkščiai – lyriką dėti į knygos pamatą, o konkrečius įvykius „paleisti judėti“ ant audringai bekunkuliuojančių jausmų ir nuotaikų? Tai ginčytini dalykai ir kur ta tikroji riba, man, manau kaip ir kitiems skaitytojams, pasakyti būtų sunku.
Žvilgtelėkime į tai, apie ką knygoje rašoma.
4 – 16 p. – atsiliepimai apie anksčiau išleistas autorės knygas;
17 – 26 p. – padėkos tiems, kurie parėmė knygos išleidimą ir asmeninės interpretacijos susijusios su knygų leidybos problemomis; prisiminimai apie bendradarbius;
27 – 35 p. – apie save, draugus ir šeimą;
36 – 79 p. –prisiminimai apie giminę ir tėviškę;
80 – 93 p. – prisiminimai apie vidurinės mokyklos draugus ir mokytojus;
94 – 124 p. – apie studijas aukštojoje mokykloje, draugus, jų susitikimus baigus aukštąją; apie draugus išėjusius Anapilin; tarpukario ir dabartinę žemės ūkio reformą;
125 – 164 p. – apie LŽŪU auklėtinius, kure baigė šią mokyklą, kai autorė buvo šios aukštosios mokyklos dėstytoja; apie LVA auklėtinius, kai autorė dėstė šioje mokymo įstaigoje; apie kurso draugus; apie žemės ūkio reformą; apie Seimą; apskritai apie žmogaus gyvenimą;
165 – 174 p. apie LŽŪU dekaną K. Jasiūną, Lietuvos jaunimą, Lietuvos gyventojų demografijos dalykus, apskritai apie dabartį ir ateitį;
175 – 198 p. – apie Vilnių, jo istorines įžymybes, žymesnius žmones, savo anūkus, Palangą, vėl apie gimines, vėl kurso draugus;
199 – 223 p. – prof. habil. dr. Vytautas Štuikys apie knygos autorę; autorė apie save; apie autorės septyniasdešimtmečio sukakties sveikinimus ir tuos, kurie sveikino; apie kurso draugą Vytautą Šeškų; vėl apie savo šeimą;
224 – 308 p. – apie didelius Lietuvos žmones (V. Adamkus, S. Nėris, J. Basanavičius, P. Rimša, J. Mačiulis – Maironis); apie dabartinį žemės ūkį; idealistinė M. Brazausko veiklos įvertinimo interpretacija; apie Lietuvos ŽŪEMT institutą; apie ekonominę krizę ir Lietuvą; apie Lietuvos Seimą.
Mano čia sugrupuoti tekstai yra tik apytikriai, nes reiškiamos minties šokinėjimas yra toks svaiginamai nepagaunamas, kad kiekviena pastraipa teikia ganėtinai daug siurprizų ir netikėtumų, nors ir tai, ką pavyko „pagauti“, jau rodo, kad neišvengta interpretacijų kartojimosi. Kartu tenka pastebėti, kad tas tarsi ir tariamas kartojimasis nėra nuobodus (išskyrus vieną kitą), nes į tą patį įvykį žvelgiama vis kitokiu kampu.
Rašymo stilius labai betarpiškas, galima sakyti net intymus, kai kur primenantis dienoraštinį, ar artimų žmonių draugiško pokalbio neliečiamumą, kai kur pakylantis net iki patoso. Ypač tais atvejais, kai rašoma apie artimus žmones, bičiulius, giminaičius. Kalbos pulsas tarsi kunkuliuoja ir daužosi, liejasi ir glosto, nes sklinda iš pasaulį, žemę ir žmones mylinčios širdies. Vietomis tas deklaruojama net perdaug aitriai ir impulsyviai. Bet visuma lieka natūrali, patraukli, nuoširdi, be grimo. Tai neabejotinas autorės laimėjimas.
Manau, kad tokiai kūrybai ne visiškai priimtinos politinės, ekonominės ar kitokios, su rimtumu, bešališkumu ar moksliškumu susijusios įvykių interpretacijos. Jeigu jos buvo neišvengiamos (man neatrodo, kad buvo tikrai taip), tai gal turėjo būti pateiktos per aprašomųjų žmonių mintis ar požiūrius. Gi knygoje kai kur su tuo apsilenkta (eksporto ir importo dalykai, demografinių klausimų nagrinėjimas ir kt.) ir dėl to knyga neteko vientisumo.
Esama knygoje ir apibendrinimų, dėl kurių, manau, verta net padiskutuoti. Tas padiskutavimas, galvoju, turėtų būti netgi būtinas ir naudingas, nes ir vienokias ir kitokias idėjas ir vertinimus išreiškiančių žmonių, prie kurių save priskiria ir esė –recenzijos autorius, Lietuvoje atrastume dar pakankamai daug.
Taigi pradėkime.
170 p. – „Iš pokario jaunimo kartos kaime susiformavo dešimtys tūkstančių dabar gerai apmokamų naujų profesijų: vairuotojų, traktorininkų, kombainininkų, gyvulininkystės mechanizuotų darbų operatorių ir kt. darbuotojų. kiekviename ūkyje yra gausios, gerai aprūpintos specialistų tarnybos: agronomijos, zootechnikos – veterinarijos, inžinerinės, ekonominės, buhalterinės apskaitos ir kt.“ Iš tokio dėstymo atrodo, tarsi klestėjome, tarsi buvome tokiame „aukštyje“, kad Europos žmogus mums „sovietiniams žmonėms“ turėjo pavydėti ir vytis mus.
Man, dirbant Lietuvos agrarinės ekonomikos mokslinio tyrimo institute, teko vadovauti žemės ūkio reformų skyriui, t. y. teko važinėti po Lietuvą ir matyti kaip atrodo tas vadinamasis sovietinis visuomeninis ūkis, teikti pasiūlymus jam pertvarkyti. Net praėjus 40 metų nuo visuomeninio ūkio prievartinio sukūrimo pradžios, „partijai ir vyriausybei“, dedant milžiniškas ekonomines ir ideologines pastangas žmogaus „perauklėjimui“ ir „ūkio stiprinimui“, daugiau kaip trečdalis tų ūkių visada balansavo ant bankroto ribos. O didžioji dauguma tų vadinamų „stipriųjų“ ūkių, tokie galėjo būti tik todėl, kad gyveno vadinamam „ekonominiam šiltnamy“, kurį išlaikė ir beprasmiškai rėmė socialistinė valstybė. Rėmė, kol pati patyrė visišką krachą ir po jos padu gyvenusios valstybės nusimetė ne tik politinę, bet ir ekonominę priespaudą ir išsilakstė kiekviena sau. Kaimo žmogus, eilinis kolchozninkas, tą priespaudą aiškiai matė moralinėje, ekonominėje ir politinėje prievartoje, kuri egzistavo iki pat kolchozų iširimo. Man teko savo akimis matyti kaip buvo „draskomi“ tie , netgi ir „stiprūs“ visuomeniniai ūkiai, kokiomis priemonėmis tas buvo daroma, kokį, daug metų susikaupusį, įniršį žmonės liejo vienas ant kito ir ant tų vadinamojo bendro turto objektų. Kita vertus, tas „stiprus ūkis“ tokiu darėsi todėl, kad sumanių darbuotojų dėka (gaila, visoje Lietuvoje juos galėjai suskaičiuoti ant rankų pirštų) sugebėjo atsikratyti ir apeiti tą kolchozine ideologija paremtą ekonominę rutiną ir pradėti ūkio ir žmonių santykiuose naudoti tikruosius ekonominius svertus.
Nesigilinsiu į reformos peripetijas ir jos vykdytojų darytas klaidas, apsistosiu tik prie pačio pagrindo. O žinant jį, manęs negali suvilioti nei „gausios, gerai aprūpintos specialistų tarnybos“, nei „kaime susiformavusios ir gerai apmokamos naujos profesijos“, nei koks nors kitas netikros ekonomikos ir netikro gyvenimo butaforinės ekonomikos „papuošalas“. Kodėl žmogus nesuprato ir nepriėmė nei visuomeninio ūkio idėjos, nei jo praktikos? Tik dėl to, kad vadinamasis bendras darbas ir vidutinis (vidurkinis) atlygis neskatino žmonių iniciatyvos, tik todėl, kad iniciatyviai ir efektyviai dirbusio žmogaus darbą galėjo pasisavinti nevaleika ir tinginys. Čia esmė ir kas jos nesuvokia ir neįvertina, aš nelaikau rimtu ekonomistu, nes po to nesusivokimo atsiveria gausybė klystkelių, susipainiojama pačiose paprasčiausiose situacijose.
Tuo aspektu žvilgtelkime į pasaulį – visi, kas to paprasto ekonominio santykio nesuprato arba ignoravo jį, taip pat patyrė visišką fiasko. Net pati tų idėjų generuotoja – Rusija. Šiandien net Kuba, kuri, vadovaujama Fidelio, karste užkalė ir jūroj „nuskandino“ materialinius gamintojų interesus, jau brenda atgal į tą pačią jūrą, ieško nuskandinto karsto ir suka ekonomiką tikrąja vaga, kurios esmė – materialinis žmogaus interesas.
Šalia visų kolchozinių „grožybių“, kurias gali girti tik neprityrusi akis, kaime kolchozmečiu plačiai ir smarkiai vešėjo ir plito totalinis girtuokliavimas, kurio pasekmes jaučiame dabar ir dar jusime ne vieną dešimtmetį. Vienas protingas kaimo žmogus man yra sakęs:„Per 50 kolchozinio gyvenimo metų įpratome visuotinai vogti ir gerti, kol beatprasime, kažin ar užteks 150 metų.“ Atrodo, kad tas žmogus neapsiriko, nes alkoholizmas taip paveikia ir iškreipia žmogaus genus ir prigimtį, kad jo žudančios pasekmės mūsų palikuoniams dar nėra pakankamai gerai įvertintos. Manau, kad daugiausia dėl tos priežasties kaimiškuose gaisruose pleška gyvi žmonės, gimsta tiek daug nesveikų vaikų, labai lengvai pažeidžiamos pasidarė net paauglių nervų sistemos, nemažėja savižudybės.
Socialistinio visuomeninio gyvenimo raugas buvo apėmęs ne tik žemės ūkį, bet ir pramonę – manau, kad mūsų kartos žmonėms nereikia aiškinti, kokie kombainai – grūdų barstytuvai buvo gaminami ir kiek kaimo žmogus turėdavo vargti „sandarindamas tas miestines socialistinio gyvenimo skyles“, kad išaugintas javas nebūtų prarastas. Ne geresnė buvo ir kita technika, kuri „ateidavo“ į fermas, kitas gamybos sritis. Nekalbu jau apie lengvas mašinas ir Stalino džiaugsmą – nukopijuotą rusiškąjį pirmagimį „Moskvič“. Prisimenu velionio Budvyčio žodžius, kurių prasmė apie kaimo dispečerines tarnybas buvo tokia: kai į mano kabinetą sunešė sovietinių inžinierių sukurtą aparatūrą, nebeliko vietos kur atsisėsti. O pasirodo, kad ryšiui ne tik su brigadomis, bet ir visu pasauliu palaikyti užtenka kišenėje nešiojamo mažyčio telefono. O ką jau bekalbėti apie ūkių buhalterines tarnybas, kur raštinėse barškėjo mediniai skaitliukai ir čirškavo sunkiai gaunami aritmometrai „feliks“. Taigi buvom supuvę ir perpuvę nuo pamatų iki pat viršaus. Kitaip ir negalėjo būti, nes mes gyvenome tikroje baudžiavoje ir nebuvo jokios prošvaistės. Kiek mūsų tautos jėgų ir talentų buvo atiduota tai sovietų ekonominei rutinai įveikti, net nekalbant jau apie geriausių, protingiausių nekaltų žmonių trėmimus į Sibirą ir kitokius žmonių žudymo metodus. Niekas nebeapskaičiuos, niekas galų nebesuves, bet patirti intelektualiniai nuostoliai – milžiniški.
Ant šitokių ekonominių pagrindų kaimuose statyti kultūrnamiai –monstrai, didžiosios fermos, pavertusios Lietuvą Maskvos ir Leningrado miestų tvartu, kur daug buvo gaminama atsivežtiniais pašarais, Lietuvos žmogui teikė, lyginant kad ir su Suomija, skurdų pragyvenimą, užnuodytą orą, sujauktą gamtovaizdį. (Nasrėnuose prie M. Valančiaus gimtinės, Mosėdžio paukštynas ir fermos prie Bartuvos upės ir kt.).
Man visus tuos dalykus teko giliau pažinti ragaujant ne tik teorinių samprotavimų, bet ir gyvosios kolchozinės praktikos, nes trejetą metų teko dirbti vos gyvaliojančio Skuodo rajono Luknės kolchozo pirmininku. Nesigailiu, kad dirbau, nes pavyko atsikratyti vidurinėje ir aukštojoje mokykloje sovietinės propagandos įskiepytų iliuzijų.
Kai skaičiau knygos puslapius (232 – 235, 240) ir kt. skirtus A. Brazauskui, atrodo, kad juos rašė kinas Mao laikais ar šiaurės korėjietis – Kimui šiandien. Man A. Brazausko didžiausias nuopelnas – kad pirmas „pabėgo“ iš rusiškojo TSKP, o visa kita – įprasta kasdienybė – klaidos, nuopuoliai, atsikėlimai, vėl kritimai ir t.t. Juk ir Kauno hidroelektrinę statė ne jis, o žmonės. Jo vietoj galėjo būti ir bet kuris kitas. Mes dar neatsikratėme (tai ypač sunku matyti ir žinoti) asmenybių fetišizavimo įgūdžių, kuriuos mum įskiepijo 50 metų trukęs sovietinis gyvenimo būdas. O juk ne kurio kito, o A. Brazausko laiku sovietiniais metais žmonių uždirbti pinigai buvo paversti niekais (100 prie 1), rasime visokių ir labai rimtų trūkumų, pažvelgę į jo veiklą iki 1990 m. Ir jo asmenybė, kaip ir kiekvieno žmogaus, nėra vientisa ir garbintina. Tokia yra realybė ir jos nematydami, klystame, patys darome klaidas. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kai vėl į valdžią atėjo buvę komunistai, man teko dalyvauti keliuose jų susiėjimuose. Paskui A. Brazauską, pastebėjau tada, driekėsi tokios buvusių partijos draugų „uodegos“ – pataikavimas, nesenos praeities prisiminimai, neabejoju ir finansinės machinacijos, kad man pasidarė sunku tai matyti ir tada pagalvojau – kol lietuviai neišlips iš šio liūno ir rinkimuose balsuos už ši klaną, gyvensime labai prastai. Deja, mano nuogąstavimai pasitvirtino, Lietuvos žmones nesugebėjo atsikratyti sovietinio gyvenimo būdo ir daugelis jų ir toliau tebegalvoja, kad reikia ne dirbti, o išsirinkti gerą tijūną ir viskas susitvarkys. Juk per visus sovietijos metus buvo ugdomas rinkėjų nekompetentingumas, slopinamas bet koks kitamintiškumas, net nekalbu apie kitų partijų egzistavimo galimybes. Visa tai sužalojo ir sukreivino žmogaus moralinius principus ir yra prastoko dabartinio Lietuvos gyvenimo svarbiausia priežastis. Visos rietenos Seime, organizuojami streikai ir daug kas kita – aiškus to įrodymas.
Nėra idealus, bet nėra ir absoliučiai neigiamas V. Lansbergio, V. Lapės G. Vagnoriaus vaidmuo (231, 124 p. ir kt.) vykdant žemės ūkio pertvarkymą, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, pereinant iš sovietinio ūkio į tikrą, žmogaus asmeniniu interesu paremtą ūkį. Žinoma, būta klaidų, bet būta ir laimėjimų.
Tarp kita ko, tais metais man teko dalyvauti vienoje Lenkijoje organizuotoje ekonominėje konferencijoje, kur buvo nagrinėti sovietinio žemės ūkio Šiaurės Lenkijoje pertvarkos dalykai. Lenkai tada sakė: mes neskubėsime ir padarysime viską geriau, nei Lietuvoje. Po poros metų, kai vėl paklausiau jų – kaip sekėsi, atsakymas nebuvo teigiamas: kol mes ruošėmės ir galvojome kaip geriau padaryti, viskas, kas ūkiuose buvo vertingesnio, žmonės išvogė. Visuomeninis turtas „slidus dalykas“, nes priklauso visiems, nėra šeimininko, visi valdo, visi grobsto ir jį išsaugoti, žinant, kad viskas laikina, nėra paprasta. Laimi tie žmones, kurie tą turtą (ypač gyvulius) pasidalina greitai.
Nemanau, kad aš, pareikšdamas savo mintis, esu absoliučiai teisus ir teisingas, bet tai, kas man skaitant knygą labai „užkliuvo“, privalėjau pasakyti.
Grįžtu prie lakoniškojo autorės rašymo stiliaus. Jis, mano akimis, geriausiai ir ryškiausiai suspindi ir patraukia savo poetiniu skambesiu, kai skaitome 158 – 164 puslapius, kitur tas poetinis balsas reiškiasi atskirais skirsniais ir yra daug trumpesnis. Susumuojant pasakytina, kad tas besikaitaliojantis skambesys ir mirgėjimas sudaro visą knygos grožį ir tai yra pats būdingiausias knygos bruožas.
Skaitytojas, versdamas knygos puslapius, patirs ir išgyvens daug jaudinančių ir emocingų minučių, o toks juk ir yra svarbiausias kiekvieno rašančiojo tikslas.