Pamiškėj stovėjo namas,
Iš medinių rąstų – kaip kiti,
O trobesyje gyveno –
Laiko šmėkla nemari.
Pakrūmy paslėptas guli
Surakintas grandine akmuo,
Pančiuos geležiniuose įpintas,
Kad nerastų atvangos.
Laumė kiemu bėga, šoka –
Trypia kojomis basa,
Saulės šviesą saujom žeria –
Jaučiasi dabar viduj laisva!
Ilgesingai laumę stebi
Nebylus tylus akmuo,
Surakintas vaizdą gena –
Pajudėti negalià.
Jau už miško saulė leidžias,
Veja dieną sutema –
Laumė nakčiai trobą turi,
Akmenį palieka po delčia.
2011-03-29(3)
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2011-04-28 15:05:56
Reikia apsispręsti, kas troboje gyvena - ar laumė, ar laiko šmėkla nemari? Iš kur akmens ilgesys? Myli jis laumę, ar ką? Mišrainė. Nekokia. Jei jau yra pretenzija į siužetą, tai nors aiškiau mintys tegu būna sudėtos. Patarčiau rasti kantrų klausytoją, kuris dar nespausdinus viešai tekstą, pasakytų savo pastebėjimus. Gal tada bus koks nors efektas.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-04-28 13:45:47
...bet senelė užusnūdo, ir jos pasaka – baigta (čia neerzinant lyrikės vėlės).
Kūryba vaikams irgi neturėtų būti niekalu.
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2011-04-28 13:14:53
Įdomu kiek savęs autorius atiduoda šiai kūrybai ir ar jam pačiam šios eilės patinka?
Anonimas
Sukurta: 2011-04-28 12:11:16
Miksuota, bet nesumiksuota.