Pamiškėj stovėjo namas,
Iš medinių rąstų – kaip kiti,
O trobesyje gyveno –
Laiko šmėkla nemari.

Pakrūmy paslėptas guli
Surakintas grandine akmuo,
Pančiuos geležiniuose įpintas,
Kad nerastų atvangos.

Laumė kiemu bėga, šoka –
Trypia kojomis basa,
Saulės šviesą saujom žeria –
Jaučiasi dabar viduj laisva!

Ilgesingai laumę stebi
Nebylus tylus akmuo,
Surakintas vaizdą gena –
Pajudėti negalià.

Jau už miško saulė leidžias,
Veja dieną sutema –
Laumė nakčiai trobą turi,
Akmenį palieka po delčia.

2011-03-29(3)