Kelionė kaip per Simajudą

   - O taip, anas ponas, taigi tavo minimas Girnius...
   - Juozas Girnius...
   -  Apie jį ir kalba, Juozą. Taigi kalbėjęs, kad, girdi: “sena tiesa, jog savo akyse sunku pramatyti ir rąstą, o artimo akyje nesunku pastebėti ir krislą“.[i] Bet jis taip tik todėl, taigi tavo minimas Juozas Grinius, kad galėtų pasakyti savo tiesą, būtent: „kiekvienas turi būti paliktas savo paties sąžinei. Tačiau privalu neleisti sąžinėms užmigti. Šia prasme būti kitų sąžine – tai pačiam būti jiems krislu, t. y. savo pavyzdžiu neraminti jų sąžinę“.
.                                                                      (Iš pasikalbėjimo su varnu Goliu)

    -Pavargote. Bet argi gėda? Jau nemažai metų, tėvuk. Spėju, kad apie septynios dešimtys. Gal net daugiau, - kalbėjo vairuotojas, retsykiais atitraukdamas akis nuo kelio ir pažvelgdamas į mane. Sėdėjome automobilio kabinoje, įterpę Leokadiją tarp savęs. Šunelis Kandžius tupėjo man ant kelių ir, iškėlęs ausis antenomis, nekrutėdamas stebėjo nervingai judančią automagistralę.
   - Gerai spėji. Ačiū, kad padėjai sutampyti šiuos Simajudo kraustulius.
   - Kelintą kartą girdžiu taip sakant. Kodėl- Simajudo? Norėjau anksčiau paklausti, kas jis, Simajudas, su kuo valgomas, bet pagalvojau, kad dar laiko yra ir patys pasakysite.
   - Pasakysiu, bet įdomu, kad, ragis, jau nedaug kas ką gali apie jį pasakyti. Anąsyk užėjo noras žvilgterėti į didžiausią lietinių kalbos žodyną. O kad didelis, tai net labai. Regis, per dvidešimt tomų. Tačiau irgi Simajudo nežino. Tačiau, kaip sakoma, yra retos išimtys - paklausk Marcinkonių krašto senesnį žmogų, tai kitas net aiktelės: kaip galima nežinoti! Juk ir Marcinkonių bažnyčia pavadinta šventųjų apaštalų Simono ir Judo vardais. Kasmet ten šventė. Nors nesakyk jiems, kad tokius kraustulius šitokią šventą  dieną taip sunkiai nešiojome. Paguodos nesulauksi. Esą, tokiems bedieviams taip ir reikia. Esą, ir bažnyčios prisakytos, kad šventės būtų švenčiamos.
   - Galbūt, bet šiandien, regis, niekur varpai neskamba. Manau, Marcinkonyse taip pat. O Judas... Kaip ir kada jis į šventuosius patekęs?- pasidomėjo vairuotojas
   - Čia ne tas Judas, ne Iskarijotas, o Judas Tadas. Nei Kristus, nei krikščioniškasis tikėjimas juo nesiskundė. Būtent šiandien t.y. spalio 28-ją Simono ir jo varduvės. Ir Marcinkonių bažnyčia- tuo net neabejoju – pilna poterių. Net manau, kad šiandien ir varnas Golius persižegnojo, - o atsiminęs, kad šį rytą varduvininkai neatėjo į tradicinį saulės patekėjimo susitikimą, buvau neatlaidus, net atžagarius: - Tik nemanau, kad reikėjo. Nenusipelnė, - pasakiau.
   - Seniai mačiau Golių. Net pasiilgau. Irgi jau metuose, - atsiliepė Leokadija. - Neduok dieve tam kraštui pasilikti be jo. Jis daugiau ten reikalingas negu Simajudas.
   - O biesas! Kiek daug  ko nežinau. Judas, bet ne tas. Simajudas. Varnas Golius, - nesibaidė pašnekesio vairuotojas.
   - Aš irgi, kad ir, regis, nieko neužmiršęs, o, deja, net savo pasiklystu. Taip atsitiko, kad tik neseniai sužinojau, jog parapijos kaimai turėjo savo vėliavas. Beje, sužinojau per Simajudą Marcinkonyse. Bet gal kitur jis kitaip atrodo? O kaip atrodžiusi Šklėrių vėliava- lig šiol nežinau. Ir turbūt jau neteks.
   - O jie, Šklėriai, kaimas?
   - Jau mirštantis, bet dar vieną kitą dūmą išpučia.
   - Betgi Šklėriai priklauso Kabelių parapijai,- pasakė Leokadija ir ko neabejingai: - O tas tavo Simajudas, tai miręs dalykas. Netoli nuo Marcinkonių ir mano Merkinės kraštas, o negirdėjau, kad kas jį ten minėtų.
   - Kad tu nežinai, tai nereiškia kad ir kiti nežino, - nepritariau žmonai. O tokie dalykai yra savyje infiltravę stiprų prisikėlimo geną. Tai faktas. O! Kad toks genas  žmogui, bet, deja...
   Vairuotojas vėl, tik šįkart atidžiau, permetė akimis mano veidą. Šyptelėjau, o paskui kažkodėl padeklamavau:

Likimais praeinu,
Kartodamas kitus ir – ne.
Apaugau metais, bet nežydi,
Tiktai giliai sukritę širdyje,
Žarijomis rusena ir susmilksta.
Dar degina krūtinę jų ugnis,
Neleisdama sušalti lyrai.
Dar vis kaip į eilėraštį
Pats į save einu,
Bet tuščia ten,
Ne taip kaip neseniai tikėta,
Kaip džiaugtasi,
Jeigu kada
Savy išgirsdavau poetą.

Likimais praeinu...
Ir jeigu kam – daina
Tiktai tuomet,
Kai įkelta į gerklę,
Many dažniau dainuoja tyluma.
Netrukdo jai varpai bažnyčių,
Net pykčių prasiveržusių lava.
Pavaikštau mintimis,
Apsikabinęs lyrą,
Ir vietoj ašaros                                          
Vėl vyturėliais gieda atmintis.
                        
Tik vis ramiau...
Gal kad žiema
Į Šiaurę slenkanti
Ar Antarktidą?
(„Gal kad žiema“, 2008-01-25)

   - Nelinksma. Gal todėl, kad teisybė. Ji dažniausia nebūna žavi. O jūs – ką: gal artistas? Jau antrą girdžiu. Ten, sode, žmonai deklamavote ir dabar.
   -Tai kad nežinau. Tai irgi tiesa, kaip Simajudo atlaidai Marcinkonyse. Juose ne tik mišios, poteriai, ėjimas aplink bažnyčią su vėliavomis. Simajudas tai ir turgaus diena. Ir dar och - cho - cho! Ne bet  kokio turgaus! Bet tai, žinoma, dažniau būti dalykai. Būti. Tačiau bala jų nematė, atrodo, kad jau Naujininkai. Greitai atvažiavom..
   - Kaip per Simajudą, - nusišvietė vairuotojas.- Gerai, kai tautos tradicijų istorijoje yra įdomių dalykų, bet kai jie išnykę iš atminties, tai nei šviečia, nei šildo. Visą laiką norėjau būti istoriku. Net ir dabar, tačiau va Simajudo kraustulius tenka vežioti.