Prašuoliavo geltonas rugsėjis,
Štai pavasaris laužia duris,
Neišdygs, ką ant sniego pasėjai,
Praradai, ką manei dar turįs.
Jau ne saulė - tik didelė lempa
Nykų skersgatvį tavo apšvies,
Vis sunkesnė dienų našta tampa,
Nepabėgs liūdesys iš širdies.
Net už ateitį nebekovoji,
Tai, kas buvo - seniai pamiršai,
Dar išauš vakarykštis rytojus
Su trapiausiais gyvybės lašais.
Smilkiniai jau šarmoti, pabalę,
Tarsi gluosniai prie kelio seni,
Amžiams skruostai nuo vėjo atšalę
Ir tik sauja vandens šuliny.
Liepa
2011-04-26 10:53:06
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): domino
Sukurta: 2011-04-26 16:16:12
Patiko, puikus eilėraštis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-04-26 15:10:52
Labai palietė toks tyras ir jautrus kalbėjimas
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2011-04-26 14:51:49
Liūdnai, bet tas liūdesys su savotišku grožiu. Įtaigiai perteiktas jausmas, nuotaika..... patiko