Prašuoliavo geltonas rugsėjis,
Štai pavasaris laužia duris,
Neišdygs, ką ant sniego pasėjai,
Praradai, ką manei dar turįs.
Jau ne saulė - tik didelė lempa
Nykų skersgatvį tavo apšvies,
Vis sunkesnė dienų našta tampa,
Nepabėgs liūdesys iš širdies.
Net už ateitį nebekovoji,
Tai, kas buvo - seniai pamiršai,
Dar išauš vakarykštis rytojus
Su trapiausiais gyvybės lašais.
Smilkiniai jau šarmoti, pabalę,
Tarsi gluosniai prie kelio seni,
Amžiams skruostai nuo vėjo atšalę
Ir tik sauja vandens šuliny.