Literatūriniai sugrįžimai

- Net ir Šventasis raštas sako: „išpažinkite vieni kitiems savo nuodėmes“; todėl išpažįstu savo nuodėmes, d‘Artanjanai.
- O aš iš anksto duodu išrišimą; jūs matote, kad esu geras žmogus.
. (Iš A. Diuma „Trys muškietininkai“)

Geresnių- piktesnių žodžių buvo daugiau, tačiau po truputį jie aušo, lyginosi, švietėsi - ginčas rimo. Ne pirmas sykis taip, bet juk dvikovose grūdinosi ir senieji Aleksandro Diuma muškietininkai. Daug kas manė, kad raidė B nusiteikusi Aleksandro Diuma romaną „Trys muškietininkai“ išmokti mintinai. Nesikratė tokio sumanymo ir Jotas, užtat raidė A neretai juos pašiepdavusi, esą, ar reikia judviems stengtis, jeigu akivaizdu, jog autoriaus ir varde, ir pavardėje, ir net jo romano pavadinime neįsileista nei raidė J. nei B. Ir, girdi, ačiū dievui, kad taip, nes priešingu atveju, būtų labai sukliudę A. Diuma ir jo geriausio kūrinio autoritetui. Ir dar kartą, esą, „ačiū“, bet šį kartą ne dievui, o jai, raidei A, kad ji, neretai apsiliedama devintu prakaitu, sugeba būti visur ir iškesti beprotiškai sunkų kūrybinį darbą. Net ir parašant „Tris muškietininkus“.
- Nesigirk, nesigirk, sesul. Kai musė įkrenta į barščius, ji nesako, kad sriubą virė, - moka atsiliepti B ir kažką pacituoti, tačiau citatos iš „Trijų muškietininkų“ jos burnoje visuomet it saldumynas, kurio pačiulpti nesidrovėdavo bet kuriuo dienos metu ir bet kokioje kompanijoje. Citatai ji ruošdavosi. Iš išorės visuomet tai atrodydavo vienodai - dešinės rankas smailiu pasigremždavo kairįjį paausį ir klausydavo, kaip čeža ausies būgnelyje. Svetainės visos esybės šitą jos įpratimą gerai žinojo ir suvokė, kuo tai pasibaigs eilinį kartą - laukė citatos iš „Trijų muškietininkų“, tačiau, regis, pirmą kartą suklydo. Raidė B vėl atsirado prie dziedulio sugrąžintų rankraščių ir panašiai kaip anąsyk, iš jų šūsnies pasiėmė lapą, permetė akimis raštą ir Šventajai:
- Jeigu suklysiu, pataisyk mane, gerai?
- Netikiu, kad suklystum. Kas žino, kas nežino, o mudvi žinome, kad neretai esame paskaitinėję dziedulį.
- Nesu tikra, bet, duok, dzievuliau, kad taip, tačiau eilėraštis pasitaikė, kuris man irgi stringa gerklėje. Tai va:

Nutilo žodžiai...
Lyg ugnim
Būtų paleidę juos.
O žodžių tų,
Kai tyli jie –gailiuos.

Tai kur esi,
O žodi tikras,
Kurį karais,
Nelaisve
Ir badu
Ne kartą priešai baudė?

Baust baudė, bet laimėti neįstengė.
Girdi? Šaukiu tave,
TĖVYNĘ...

Arba kodėl neišgirstu, kaip plaka
Ir žadina viltis
Jaunystės žodis - MEILĖ?
Kodėl pritilo žodis - PAREIGA?
Kodėl ausų nedrasko žodis – DUONA?

Galbūt atokvėpis ar šventė manyje,
O gal baisiau?
Kai žodžiai šie prityla Žmoguje
Tai sako, kad iš jo
Nedaug žmogaus belikę.
(„ Nedaug žmogaus“ 2008-01-15)

Padeklamavo ir neįtikėtinai droviai vėl pažvelgė Šventosios pusėn, kur vėl sušvyturiavo, sumirksėjo įvairiaspalvių šviesų žiburėliai.
- Puiku, - pasakė Šventoji, - žodis žodin, kaip dziedulio parašyta.
- Kažin, ar tikrai jo vieno? - pusbalsiu suabejojo raidė B, o Daina:
- Geriau būtumei pacitavusi kažką iš „Trijų muškietininkų. Beje, ar specialiai rinkais šį eilėraštį?
- Rinkausi? Kištelėjau ranką į tavo nešulį, o jis pats į rankas.
- Nežinau, nežinau, bet nujaučiu, kad čia kažkur kažkas giliau pakasta. Sakyki, B, o jeigu būtumei citavusi iš „Trijų muškietininkų, tai ką būtent?
- Tokios minties nebuvo, bet iš tikrųjų kažkodėl peršėjo priminti trijų muškietininkų vardus. Ir būtent taip, kaip jie atrodo citatoje...
„ Galima įsivaizduoti, koks didelis buvo mūsų džiaugsmas, kai sklaidydami šį rankraštį, paskutinę mūsų viltį, dvidešimtame puslapyje aptikome Ato vardą, dvidešimt septintame – Porto ir trisdešimt pirmame – Aramio. “
- Taip, - atsiduso Daina, - jeigu kas suprantate, kodėl raidei B taip knietėjo šita citata, lenkiu galvą. Negi todėl, kad šituos dziedulio rankraščius prilygina „ Grafo de La Fero atsiminimams“? Ne, ne, taip tikrai negali būti. Tuos atsiminimus jau seniai visas pasaulis skaito kaip Aleksandro Diuma „Tris muškietininkus“, o čia... Atleisk, mieloji B, jau ir man galva suskaudo nuo tavo siurprizų. Kada gi subręsi rimtam gyvenimui?
- Kada? – šoktelėjo B. – Ir apsidairydama: Ar girdite, ko klausia Daina? Ji mane dar su čiulptuku burnoje mato. Ji net nežino, kad penktadieniais irgi nedera valgyti kiaušinių, nes, kaip sako muškietininkas Aramis „ tai ta pati mėsa, nes iš jų išsiperi viščiukai“. Ir dar - ar ne gėda dziedulio poeziją lyginti su atsiminimais? Mano galva, tai daug pasako apie redaktorės kvalifikaciją...
- Ak, kokia šaunuolė! – nusijuokė Daina: - Gal ir gerai, kad esi tokia, kokios kitur nesurasi.