Ginčas

     Dievas vienas niekuomet nebūna. O davatkos jo draugijoje  –  pačiame pakraštėlyje, netoli kunigų. Ir ne visuomet Dievas visagalis. O! pažiūrėkite arba paklauskite šv. Mykolą, kokią kariuomenę reikėjo sutelkti, kol pavyko aukščiausią dangų atsikovoti iš Šėtono.
   Bet karas dar nesibaigęs, dar, deja, ne...
                                     (Iš vardo Goliaus neužrašytų atsiminimų)

     - Negi laukiate? Bet jeigu taip, kodėl be gėlių? – pasakė Asta, įėjusi į buto svetainę ir suradusi A, B ir Jot trijulę, ant stalo žvaigždutėmis mirksinčią Šventąją ir Vidinį, nusiteikusį kuo mažiau kalbėti. Beveik nekreipdama dėmesio į kitus, Asta priėjo prie Šventosios: - Jaučiu, kad bene labiausiai pyksti, bet tokią teisę turi tik tu viena. Iš visų čia esančių tik tu viena, -pakartojo.
     - Taip įsitikinusi?
     -  Gimdėte, gimdėte...  Po lapelį, kitą ir štai kokia šūsnis makulatūros grįžta atgal. Patikėk, Šventoji, ne be mano pastangų.
     - Makulatūra gal nereikėtų vadinti, bet parnešti atgal nebuvo lengva, - pasakė Daina, ant stalo užkeldama krepšį su tvarkingai sudėtais rankraščiais. - Jeigu tai nebūtų tėtės, manau, kad nebūčiau drįsusi parnešti.
     - Cha! cha! Cha! - linksmai nusikvatojo Šventoji: - Kai išgirstu apie gimdymus, norisi prašyti varną Golių, kad padovanotų plunksną ir bandyti parašyti savo knygą, kurią galėčiau padėti šalia dziedulio raštų. - Ir tik Astai, bet jau ramiai, solidžiai: - Redaktorių mokslų niekuomet, Astule, nekrimtau. Jaučiu, dar neatėjo tas laikas. Ir labai džiaugiuosi, kad galiu vėl priimti ir saugoti tai, ko atsisakė  pirmoji dziedulio knygą. Koks jos, beje, pavadinimas? „Pirmoji sėja“?
     - „Eilėraščio sėja“
     - Gražus pavadinimas, bet aš dėkoju, kad šio krepšio su, pasak tavęs, makulatūra nenunešėte į krosnį, į ugnį, kaip Nikolajus Gogolis „Mirusių sielų“ antro tomo. Sako, prieš mirtį bandęs rašyti iš naujo. Ar tai tiesa?  
     - Tai tiesa, Šventoji. Bet Gogoliui buvo lengviau, kadangi degino savo kūrybą, o štai mudvi su Daina į pirmą knygą neįleidžiame savo tėvo kūrybos. Manot, neskauda? Bet geriau riekė geros ruginės duonos, negu krūva ...  Na, suprask gi.
     - Kaip nesuprasi? – sulaukusi progos, pašoko raidė B: - Taip, taip, gerbiamoji redaktore Asta, geriau riekė duonos, net jeigu ji ne ruginė, negu krūva šūdo. Atsiprašau... negu krūva šlamšto. Tik pauostyk, kaip smirda, a? - ir paėmusi lapą iš atnešto krepšio skaitė ant jo užrašytą tekstą:

Tas AŠ
Per visą naktį nenurimo –
Reikėjo jį apkast kapu.
Duobė gili.
Atrodė, darbas geras.
Ir kaip tuomet
Lentelėj parašą regiu:
„Čia  - AŠ.
Ilsėk ramybėje,  tu mano AŠ. “

Pasilenkiu, paglostau parašą,
Žegnoju kryžium kaktą ir krūtinę.
Bet sapnas žinią siunčia vėl:
Esą, ne tą  AŠ apkasiau,
Ne tą.

Ir vėl į miško žemę kastuvu smeigiu
Suvokdamas, kad gal
Geresnį apkasiau, blogesnis liko.
Negaila būtų jo -
Ramybė jam,
Ramybė man,
Ramybė tiems.
Kuriems jis nuoskaudas paliko.

Žegnoju kaktą ir krūtinę vėl.
Duobė gili.
Vėl darbas, regis, geras.
Ir parašas kapo lentelėje raiškus:
„ Čia - AŠ“.

... Per visą naktį laidojau save,
Apsėjau mišką kapinynu,
Bet liko nepalaidotas tas AŠ,
Kuriam
       žegnodamas
                    kasiau duobes.
              („Tas Aš“  2008-04-07)

     Kambarėlį, vadinama svetaine, užkrito nemaloni tyla, bet B buvo ant balno ir stabdyti kovos žirgo neketino:
     - Oi, kaip liūdna, kad užmiršome nupirkti redaktorėms gėlių! Bėgu, nupirksiu. Maksimos parduotuvė netoli, o ir gėlių parduotuvė tik anapus Dariau ir Girėno gatvės.
     - Daina, girdi? Raidė B liūdi, kad gėlių mums nenupirkusi. Matai, koks skaudulys jautrią, gerą jos širdelę užgulė. - Ir raidei B: - Mudvi, mieloji, žinojome, kad taip bus, nes ten, kur tu teikies būti, gėlių niekuomet neatsiranda. Bet ir nereikia. Sugebi dovanoti tai, ko kiti nedrįsta ir nemoka, būtent nereikalingą triukšmą. Niekaip nesuprantu, kodėl tau to reikia. Ar šitaip ugdai savo aktorės talentus?
     - Ką dar pasakysi?
     - Labai nori?
     - Nei noriu, nei ką, bet jeigu užsimojai, prašau, sakyk.
     - Nenorėjau čia ateiti ir paaiškinti. Žinojau į kokią nedėkingą šventę einu. Ačiū tau, kad žinai, kur Naujininkuose galima nusipirkti gėlių, bet manau, kad jų gyventojams, o ypatingai svečiams, būtų geriau, jeigu Naujininkai turėtų bent vieną viešą tualetą. Tuomet galėtume, reikalui prisiėjus, ten pasmirdėti, o ne savo kelnėse.
     - Ką? Ar aš smirdu? Užsičiaupki! Nereikia tualeto ir kelnių, kuomet taip kalbi. Užtenka tavo burnos.
     Nei Asta, nei raidė B nesitikėjo, kad jųdviejų įprasti ginčiai šįsyk šoktelės į aukštesnį lygmenį, bet dabar tai buvo akivaizdu ir, sukrutęs Vidinis:
     - Nagi, nagi... Kas dabar čia pasidarė? Ė, sakiau gi, kad jokių paaiškinimų ir pasiaiškinimų nereikia. Dziedulį žinau, pažįstų geriau, negu kad jūs.  Šaltokai ir gan abejingai laukia savo knygos, tačiau priežastis ne ta, apie kurią kalbate.
     - Apie ką tu, dėde Vidini?
     - Žinau apie ką. Ir visi žinote apie ką aš. Tik pačią priežastį kiekvienas vertiname skirtingai. O toliausiai nuo standarto nutolęs būtent jis, dziedulis.  
     - Na gerai, susitaikykime ir nesipykime, - palinko arčiau raidės B Asta: - O jeigu užgavau - atsiprašau. Taip aš truputį specialiai, kad greičiau perdegtumei ir atvėstumei. - Ir pakėlusi galvą ir apžvelgdamas savo negausią publiką: - O dabar visiems noriu į akis ir ausis pasakyti, kad atsakomybę už tai, kas atsitiko paruošiant išleidimui „ Eilėraščio sėją“, prisiimu asmeniškai, tik teisti knygos redaktorius, juolab, kai tai daroma už akių, dar anksti.  
    - Prašom! Prašom! Kartu su Daina imkite atsakomybę, o mes pasiimsiu visą šitą, anot tavęs, nemalonu kvapą ir ... iki geresnio pasimatymo. Jausčiausi didžiai skolinga, jeigu tokio pasimatymo jums nepažadėčiau, - neatlyždama nervingai pasakė B:  – O pyktis, žinoma, mums nereikia. Bet nemanykite, kad dziedulio dukterims, Šventajai ir dėdei Vidiniui tokie dalykai rūpi daugiau, negu mums, raidėms. O! mums ne tas pats, kaip žmogus jaučiasi laikydamas pirmą knygą. Ir bendrai - kaip jis jaučiasi, kai su knyga. Ir net nesvarbu, kas tos knygos autorius.
     - Šaunu. Šaunuole esi, mieloji B! Valio tau! Aš juk irgi apie tai. Knyga privalo būti verta pagarbos, nepaisant kas jos autorius. O kai jos autorius mano tėvas, deja, norėtųsi, kad pagarbos sulauktų kiek beįmanoma daugiau.