Mes gyvenam seniai uždaryti į dūžtantį krantą,
Ir sarginis šuva iš gelmės kartais skalija godžiai,
Kartais tankūs šešėliai pro šalį kaip viešpatys brenda,
Tiktai mūsų buvimo jokie padarai neužuodžia.
Uždaryti vandens blyškūs kūnai išmirkusiom pėdom,
Nuskalautais veidais, neišmokę per vandenį eiti,
Piešia smėly laivus, bet bures pasisavina lietūs,
Smiltys tingiai nusėda į mūsų nutilusius veidus.
Jau seniai nebešaukiam, užkimom, tik lūpose ošia,
Tirpdom akmenis saulėj ir kriauklėmis išsemiam jūrą,
Geriam krantą, o drėgmę alsuojam į matinę odą,
Nors tušti horizontai į šaltas akis tebežiūri.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-04-19 22:30:44
Gražus ir gilus kalbėjimas, labai patiko
Vartotojas (-a): rebel777
Sukurta: 2011-04-19 22:17:31
Keisti įvaizdžiai, metaforos, bet man labai patinka fisolofinė gaidelė kūrinyje:) kažkas kiekvienam posme iš tos jūros vis išplaukia įdomaus:)
Vartotojas (-a): Panama
Sukurta: 2011-04-19 22:07:24
„Geriam krantą, o drėgmę alsuojam į matinę odą,
Nors tušti horizontai į šaltas akis tebežiūri.“ - tobulai.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2011-04-19 21:42:06
Poetiniai horizontai.
Kuliminacija paskutinis stulpelis
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2011-04-19 19:48:20
kriauklėm išsemiam jūrą... žavu
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2011-04-19 17:47:44
antrinu nebeieškau - puikuma:)
Vartotojas (-a): Mutabor
Sukurta: 2011-04-19 17:06:13
Mėgavaus kiekvienu žodžiu!