Mes gyvenam seniai uždaryti į dūžtantį krantą,
Ir sarginis šuva iš gelmės kartais skalija godžiai,
Kartais tankūs šešėliai pro šalį kaip viešpatys brenda,
Tiktai mūsų buvimo jokie padarai neužuodžia.

Uždaryti vandens blyškūs kūnai išmirkusiom pėdom,
Nuskalautais veidais, neišmokę per vandenį eiti,
Piešia smėly laivus, bet bures pasisavina lietūs,
Smiltys tingiai nusėda į mūsų nutilusius veidus.

Jau seniai nebešaukiam, užkimom, tik lūpose ošia,
Tirpdom akmenis saulėj ir kriauklėmis išsemiam jūrą,
Geriam krantą, o drėgmę alsuojam į matinę odą,
Nors tušti horizontai į šaltas akis tebežiūri.