Aš ne paukštis ir suptis nemoku
Ant rytinės žilvičio šakos,
Kai gelsvi pumpurėliai išsprogę,
Rodos, ims ir balsu užgiedos.
Jų švelnumui man žodžių nerasti,
Kaip ir kvapui pajust, koks gaivus!
Žilvitėlis pražydo pirmasis,
Net pamiršęs išskleisti lapus.
Taip sustoji, žiūri ir stebiesi
Gamtos stebuklinga kaita,
Viską noris apglėbti, paliesti
Akimis, širdimi ir ranka.
Dangaus mėlis, sekmadienio rytas,
Skamba oras nuo paukščio dainos,
Tik skraidūnė mintis, regiu, supas
Ant liaunutės žilvičio šakos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-04-18 21:08:27
Jūsų poezija man primena geras dainas, kada visi apsikabinę draugiškai, be jokių priekaištų vienas kitam, tiesiog sudainuojam gerumo vedami :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-04-17 22:40:12
Užsupo...Ir mano mintis nutūpė ant liaunutės žilvičio šakos. Taip jautriai jaučiat gamtą, o svarbiausia-mokat tą jausmą perteikti. Labai gražu
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2011-04-17 17:43:56
Puiki daina pavasariui :)
Vartotojas (-a): Algimantas
Sukurta: 2011-04-17 17:24:23
Odė pavasariui...
Gražu...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2011-04-17 15:10:30
Tikrai, tarsi daina. Gražu.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2011-04-17 13:51:53
Savo puslapėlyje šiam eiliukui patalpinau ir foto iliustraciją „Pasisupt ant žilvičio šakos“.