Aš ne paukštis ir suptis nemoku
Ant rytinės žilvičio šakos,
Kai gelsvi pumpurėliai išsprogę,
Rodos, ims ir balsu užgiedos.

Jų švelnumui man žodžių nerasti,
Kaip ir kvapui pajust, koks gaivus!
Žilvitėlis pražydo pirmasis,
Net pamiršęs išskleisti lapus.

Taip sustoji, žiūri ir stebiesi
Gamtos stebuklinga kaita,
Viską noris apglėbti, paliesti
Akimis, širdimi ir ranka.

Dangaus mėlis, sekmadienio rytas,
Skamba oras nuo paukščio dainos,
Tik skraidūnė mintis, regiu, supas
Ant liaunutės žilvičio šakos.