Aš noriu šiąnakt užmigti
kaip baltas žemės žmogus,
tarsi į šulinį kristi,
kur tematyti dangus.
Pamiršti liūdesio spalvą,
ištrinti pėdas dienos.
Užkloti sopančią galvą
Juodais šešėliais tamsos.
Aš noriu nieko nejausti,
nebūti čia ir dabar...
Save už kančią nubausti
ir už norėjimą - dar...
______________
Nebuvo miego nė lašo,
nors durys tvirtai uždarytos,
o lango stikle jau rašo
žodžius pirmuosius rytas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2011-04-15 22:38:14
impresija, tik prastai sudėliota. jausminių darbų rimas nepuošia.
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2011-04-15 22:30:45
nemiga skatina kūrybai?
:)