Aš noriu šiąnakt užmigti
kaip baltas žemės žmogus,
tarsi į šulinį kristi,
kur tematyti dangus.
Pamiršti liūdesio spalvą,
ištrinti pėdas dienos.
Užkloti sopančią galvą
Juodais šešėliais tamsos.
Aš noriu nieko nejausti,
nebūti čia ir dabar...
Save už kančią nubausti
ir už norėjimą - dar...
______________

Nebuvo miego nė lašo,
nors durys tvirtai uždarytos,
o lango stikle jau rašo
žodžius pirmuosius rytas.