(Anūkui Jokūbui)
Gaudyk vėją, padūkėlį vėją,
Jį pasigavęs, kilki aukštyn.
Paukštis laisvūnas tegul nesuspėja,
Lėkit su vėju, lėkit tolyn.
Gal teks neaukštai, pirmą kartą virš medžių
Pakilti ir leistis atgal ant žolės.
Svarbiausia – pamilti jėgą, kur kelia,
Kur bando nuo žemės žmogų atplėšt.
Silpni šie sparnai – popieriaus skiautė,
Panorus, tikėki, išaugs stipresni,
Kuriais nugalėsi svaiginantį aukštį
Ir tau pavydės debesėliai balti.
Šį kartą tik aitvaras, tik dvelkiantis vėjas
Ir pieva po kojų, išdžiūvus, pilka.
Kyla į dangų, jauti kaip laisvėja
Skristi su vėju širdis paleista.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2011-04-15 19:42:04
Gražu :)
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-04-15 19:37:03
Silpni šie sparnai – popieriaus skiautė,
Panorus, tikėki, išaugs stipresni,
Būtent. Panorus teišaugs tvirti sparnai... Svajojame užvertę galvas, o didžiausios skraiduolės - mintys...
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2011-04-15 17:30:26
nuostabu kai kyla aitvarai, o mažos rankutės stengiasi išlaikyti, galynėtis su vėju. labai gražiai perteikėt
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2011-04-15 15:44:28
Štai taip ir turim. Jaust skrydžio proveržį savo vaikuose ir anūkuose.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-04-15 15:34:05
...,,Kyla į dangų, jauti kaip laisvėja
Skristi su vėju širdis paleista." ... senelio paragintas ir pakils :)
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2011-04-15 14:54:59
Mano puslapėlyje patalpinta ir foto iliustracija.