(Anūkui Jokūbui)

Gaudyk vėją, padūkėlį vėją,
Jį pasigavęs, kilki aukštyn.
Paukštis laisvūnas tegul nesuspėja,
Lėkit su vėju, lėkit tolyn.

Gal teks neaukštai, pirmą kartą virš medžių
Pakilti ir leistis atgal ant žolės.
Svarbiausia – pamilti jėgą, kur kelia,
Kur bando nuo žemės žmogų atplėšt.

Silpni šie sparnai – popieriaus skiautė,
Panorus, tikėki,  išaugs stipresni,
Kuriais nugalėsi svaiginantį aukštį
Ir tau pavydės debesėliai balti.

Šį kartą tik aitvaras, tik dvelkiantis vėjas
Ir pieva po kojų, išdžiūvus, pilka.
Kyla į dangų, jauti kaip laisvėja
Skristi su vėju širdis paleista.