Tu stovi kryžkelėj lemtingoj
Kažkur tarp žemės ir dangaus.
Viena. Nėra šalia vilties.
Nėra net paukščio ar žmogaus.

Nuspręsti tu turi pati,
Kuriuo keliu likimas ves -
Ar kasdienybėje lydės,
O gal palaimins į žvaigždes...

Po kojom -akmenys pilki,
Širdy - skausminga nežinia...
Bet ištiesia kažkas rankas
Ir tyliai pakviečia: \"Eime!\"

Įsiklausyk - iš akmenų
Šaltinis veržiasi sraunus.
Apsidairyk - su tavimi
Žolė. Ir medis. Ir žmogus.

Paukšte sugrįžusi viltis
Vėl suka lizdą širdyje...
Jau apsisprendei? Suprantu.
Aš su tavim kartu. Eime!

Dar pasivaikščiokim žeme!