Pristigau išminties - ne sveikatos, pastogės ar duonos,
Gal todėl, kad krypties neberodo sutrikę jausmai,
Gal kad sprūsta per greit iš akiračio saulė raudona,
Kad bemiegėj nakty išsislapsto negimę sapnai.
Nepažįstu daiktų - jų kampai tartum aštrios alkūnės
Žeidžia kūną dažnai lyg stovėčiau tirštoj minioje.
Kiek bestengčiaus, buitis traukias dulkėm, pelėja ir pūva,
Kol vergauti galop sutinku pasinėrus į ją.
Apsilaužius sparnus iš skrajūno verčiuosi į roplį
Ir į dangų bijau vėl pakelt ašarotas akis,
Nes tik raistui buities tepajėgiu save atiduoti,
Nes drobulė balta švyti lyg amžina išmintis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-04-06 15:06:52
...smagu skaityti vėl Nijoleną...patiko...jaučiasi - brandintas :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-04-05 22:10:51
Skaudi tikrovė, buitis taip užsupa...Malonu vėl skaityti Jūsų eiles.Priglausiu
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2011-04-05 21:30:05
pasiilgau Nijolenos eilių - smagu vėl atverst jausmų klodus :)
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2011-04-05 16:46:48
Giliai gilu.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-04-05 16:35:31
...tik pasiduoti!
Tikra poezija padės.
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2011-04-05 16:08:15
Skaičiau ir taip jaučiau lyg pati būčiau parašius - artima viskas:eiliavimas, stilius, mintis.
Anonimas
Sukurta: 2011-04-05 15:28:58
gražus pasimetimas, gal kiek per jausmingas, bet čia mano asmeniniai pomėgiai