Pristigau išminties - ne sveikatos, pastogės ar duonos,
Gal todėl, kad krypties neberodo sutrikę jausmai,
Gal kad sprūsta per greit iš akiračio saulė raudona,
Kad bemiegėj nakty išsislapsto negimę sapnai.

Nepažįstu daiktų - jų kampai tartum aštrios alkūnės
Žeidžia kūną dažnai lyg stovėčiau tirštoj minioje.
Kiek bestengčiaus, buitis traukias dulkėm, pelėja ir pūva,
Kol vergauti galop sutinku pasinėrus į ją.

Apsilaužius sparnus iš skrajūno verčiuosi į roplį
Ir į dangų bijau vėl pakelt ašarotas akis,
Nes tik raistui buities tepajėgiu save atiduoti,
Nes drobulė balta švyti lyg amžina išmintis.