tavo žodžiai liepžiedžiais kvepia
upės tėkmėj akmenėliai pražysta
akių gelmėmis ten eini –
baltos pėdos neįmina dugno
toks lengvumas drobės marškinių
šnabžda nendrėse srovės ledinės
tyliai glamžo išnerštus metus
o ant kranto moteris drožia
valtį iš žodžių – tavo liepos šaknų
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-04-06 15:11:26
...labai gražus, lengvas, skaidrus, kvepiantis...ir plasnojantis, kaip pavasario paukščiai...nuostabiai sudėliota :)
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2011-04-05 09:20:57
Regėjimas, gilus įsijautimas, plastiškumo įspūdis per jauseną į apmąstymus lengvai palaipsniui pereina.
tavo žodžiai liepžiedžiais kvepia ir pabaigoje dvi eilutės, netikėta, įdomia mintimi, nuostabiai išbaigia.
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2011-04-04 17:51:34
Lengvai ir grakščiai kiekvienas žodis išplaukia, sužavėjo...
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2011-04-04 16:36:57
Iš to lengvumo vien plazdėjimas likęs.
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2011-04-04 15:54:18
nepriekaištingai grakštus lengvumas...
Anonimas
Sukurta: 2011-04-04 15:45:04
Gražu ir tikra. Limpa:)
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2011-04-04 15:21:29
jautriai, gal rašyčiau moteris skobia valtį, nes senovėj valtis skobdavo, drožimas tai jau kitas veiksmas: skulptūrėlės, šaukšto ir t.t. :)
Vartotojas (-a): Laukinė Obelis
Sukurta: 2011-04-04 12:45:17
Patiko. Tik akis užkliuvo už akmenėlių antroje eilutėje - deminutyvas šiuo atveju man viską sumenkina, apsaldina.