tavo žodžiai liepžiedžiais kvepia
upės tėkmėj akmenėliai pražysta
akių gelmėmis ten eini –
baltos pėdos neįmina dugno
toks lengvumas drobės marškinių
šnabžda nendrėse srovės ledinės
tyliai glamžo išnerštus metus
o ant kranto moteris drožia
valtį iš žodžių – tavo liepos šaknų