Kai gieda oras, lūpos neprasiveria,
Sunku įkvėpt besparnę giesmę tirštą,
Lietus iš žemės troškulio atsigeria
Ir žemės prisilietęs miršta.
Žydėjimo spalva, į dangų – kvapas,
Atplaukia upėmis tėkmė, negydo,
Asfalto kūnas nepražysta šlapias,
Tu vis meldies, kad nenustotų lyti.
Kad rūbas godžiai prisiglaustų,
Į permatomą kūną šilko oda,
Šlapi ženklai, įkvėpti – sausa
Ir tiršta taip, geriau miegotum.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2011-04-05 08:26:58
Iškart įsiaučia toks lietus, nuostabus pirmas posmelis sava mintimi; paskui tik būsenas atkartoja, ir taip taikliai, permatomai išjausta savaip, gražių vaizdinių kalba.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2011-04-04 16:22:59
Įvairialypis ir nepakartojamai dosnus lietus.
Vartotojas (-a): Laukinė Obelis
Sukurta: 2011-04-04 12:50:09
Pirmieji du posmai - nuostabūs, bet trečiajame man kažkas stringa.
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2011-04-04 12:27:36
Lietus iš žemės troškulio atsigeria --- žaviai.
Geriausia miegoti, kaip tiek lietaus:)
Anonimas
Sukurta: 2011-04-04 10:55:35
Šilta, drėgna, ramu :)
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2011-04-04 10:32:50
Lietus iš žemės troškulio atsigeria
Ir žemės prisilietęs miršta.
labai labai šios puikios eilutės, ir visas eilius gyvai persmelktas
lie-tum-lie-tum-lie-tum ...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-04-04 09:14:19
,,,niekas iš nieko neatsiranda ir niekas niekur nedingsta" .......bus bus tuoj rezultatas viso sunkumo... :)