Kai gieda oras, lūpos neprasiveria,
Sunku įkvėpt besparnę giesmę tirštą,
Lietus iš žemės troškulio atsigeria
Ir žemės prisilietęs miršta.

Žydėjimo spalva, į dangų – kvapas,
Atplaukia upėmis tėkmė, negydo,
Asfalto kūnas nepražysta šlapias,
Tu vis meldies, kad nenustotų lyti.

Kad rūbas godžiai prisiglaustų,
Į permatomą kūną šilko oda,
Šlapi ženklai, įkvėpti – sausa
Ir tiršta taip, geriau miegotum.