Vėl žiedas prie žiedo, o kam? Nežinau.
Tikrausiai ne man. Oi, ne man!
Galbūt vien todėl, kad būtų šilčiau,
Pažvelgus į juos kiekvienam.
Grakštumas ir spalvos, kvapas laukų,
Vilionės praskriejančio vėjo,
Aksomo švelnumas, gilumas akių
Žiede, kuris tau pražydėjo.
Žemės stebuklas, gamtos dovana,
Dangiško rojaus žaros gabalėlis,
Liūdniausiam veide nušvis šypsena,
Kai skleidžias pavasario gėlės.
Žiedas prie žiedo ir daros šviesiau
Prie mažo namelio, miške, žalioj pievoj.
Tada gi ir žmogui gyventi lengviau,
Nes gimsta gerumas šalčiausioje sieloj.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-04-06 19:37:19
dailiai :)
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2011-04-04 10:13:22
Žmogus kaip žiedas, eilėse pražystantis gerumu...
Dėkoju, kad taip mokat žydėt :)
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-04-04 09:09:07
...kam gi, jei ne Jums - taip gražiai aprašot, taip viską surenkat...visą grožį...skubėjime kitas ir nepastebi...
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2011-04-04 09:06:31
Kiek čia viltingo pavasario, tuoj pražydės :-)
Anonimas
Sukurta: 2011-04-04 08:27:37
Nejaugi? Sakot, gimsta... Gal tik jumyse ir Jūsų eilėraštyje:)
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2011-04-04 08:25:04
taip-pavasarį ir žmogui,ypač pagyvenusiam, darosi lengviau,žiedai, atbundanti gamta pakelia nuotaiką,
Gražiai čia apie žiedus.