Vėl žiedas prie žiedo, o kam? Nežinau.
Tikrausiai ne man. Oi, ne man!
Galbūt vien todėl, kad būtų šilčiau,
Pažvelgus į juos kiekvienam.

Grakštumas ir spalvos, kvapas laukų,
Vilionės  praskriejančio vėjo,
Aksomo švelnumas, gilumas akių
Žiede, kuris tau pražydėjo.

Žemės stebuklas, gamtos dovana,
Dangiško rojaus žaros gabalėlis,
Liūdniausiam veide nušvis šypsena,
Kai skleidžias pavasario gėlės.

Žiedas prie žiedo ir daros šviesiau
Prie mažo namelio, miške, žalioj pievoj.
Tada gi ir žmogui gyventi lengviau,
Nes gimsta gerumas šalčiausioje sieloj.