Taip skaudžiai laikas pasibeldžia,
O durų jau atidaryt – nebėr.
Vienatvėje ištirpo tavo rūmai,
Tik kelias pasiliko ten, kur nėr.
Nusėjo pakeles paklydę paukščiai,
Snapuos šakelę nešė jie vilties.
Kas sakė, kad vienatvės vaisiai aitrūs,
Sunokę kvepia – švelnumu ir medumi.
Tegul gurkšnelis tik, nektaro likęs,
Ir lūpos nebe tos jau jį ragaus.
O vis dėlto – gyvent vienatvėj menas!
Vienatvės derlių sunokint tavim – sulaukt!
------------------------------------------------------
Iš saulės atėjau – degu, kaip ji išmokė
Ir atiduodu visą – Tau...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Lapkritis
Sukurta: 2011-04-09 15:23:16
"O vis dėlto – gyvent vienatvėj menas!" - labai taiklu ir stipru :).
Vartotojas (-a): dalmara
Sukurta: 2011-04-03 20:47:33
Ir liūdesys, ir švelnumas ir susitaikymas ir patirtis - viskas aprėpta.
Anonimas
Sukurta: 2011-04-03 20:25:07
Šiaip, tai visas gyvenimas - ištisas menas :)
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2011-04-03 18:24:47
Taikymasis su vienatve... vaizdžiai ir jausmingai banguoja; ir nepasidavimas, ir atsidavimas... į pabaigą ypač gražiai, saulėtais atšvaitais sutvirtinta viltimi...
O vis dėlto – gyvent vienatvėj menas!
Vienatvės derlių sunokint tavim – sulaukt!
------------------------------------------------------
Iš saulės atėjau – degu, kaip ji išmokė
Ir atiduodu visą – Tau...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2011-04-03 17:47:11
Skausmingai. „O vis dėlto - gyvent vienatvėj menas!“
Sunokęs derlius... Gražiai atsiveria jausmai.