Taip skaudžiai laikas pasibeldžia,
O durų jau atidaryt – nebėr.
Vienatvėje ištirpo tavo rūmai,
Tik kelias pasiliko ten, kur nėr.
Nusėjo pakeles paklydę paukščiai,
Snapuos šakelę nešė jie vilties.
Kas sakė, kad vienatvės vaisiai aitrūs,
Sunokę  kvepia – švelnumu ir medumi.
Tegul gurkšnelis tik, nektaro likęs,
Ir lūpos nebe tos jau jį ragaus.
O vis dėlto – gyvent vienatvėj menas!
Vienatvės derlių sunokint tavim – sulaukt!
------------------------------------------------------
Iš saulės atėjau – degu, kaip ji išmokė
Ir atiduodu visą – Tau...