Žvelgiu į veidą, jau seniai matytą,
Klausausi balso... Tembras nepakito,
Tik nebemoki žodžiuos paskandinti.
Bet ir nereikia. Dar turi atminti -
Ne viskas dygo, ką manei pasėjęs,
O kaltas ir manos jaunystės vėjas...
Jausmų styga jau taip seniai nutrūko,
Bet mielas dar šypsnys - kamputy lūpų...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2011-04-10 21:00:50
tai vis tik liko dar kažkas,neleidžiantis nutolti?
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2011-04-05 19:13:50
"Tik nebemoki žodžiuos paskandinti.
-------------------------------------------
Ne viskas dygo, ką manei pasėjęs,
O kaltas ir manos jaunystės vėjas..."
Labai patiko šios frazės, išjaustos ir širdy subrandintos. Ir visas dviejų strofu kūrinėlis tikroviškais, nesusigalvotais jausmais sušildė :-)
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-04-04 17:37:21
Ne viskas dygo, ką manei pasėjęs,
O kaltas ir manos jaunystės vėjas...
Legvai plazdantis ir jaukus kūrinėlis. Mintys taip ir nuplaukė toli toli... :)
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2011-04-03 22:42:50
nebūtumėt eiliuotoja-taip taktiškai sueiliuota ir tai šaunu.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-04-03 21:47:28
labai mielas...kaip šypsnys :)
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2011-04-03 19:09:36
nostalgiškas
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2011-04-03 14:55:18
Mielas prisiminimas, jautrus pamąstymas. Gerai, kad nors kas savito išlikę.
Vartotojas (-a): Pilvotukas
Sukurta: 2011-04-03 10:15:46
Prisiminimai šildo
Ir liūdina kartu.
Akis kažkas suvilgo
Šviesu širdy, kartu.