Žvelgiu į veidą, jau seniai matytą,
Klausausi balso... Tembras nepakito,
Tik nebemoki žodžiuos paskandinti.
Bet ir nereikia. Dar turi atminti -

Ne viskas dygo, ką manei pasėjęs,
O kaltas ir manos jaunystės vėjas...
Jausmų styga jau taip seniai nutrūko,
Bet mielas dar šypsnys - kamputy lūpų...