Santrauka:
......................................
Kai rašysiu eiles – kris ant lūpų kartokas šėšėlis,
Neišsakomai spengs kiekviena sopulinga eilutė –
Plauks beprotiškoj upėj paskęsti ketinanti siela,
O pakrantės raminančiai tols ir judės po truputį –
Tu gulėsi ramiai vandenų karalijos apjuostas,
Ir atrodys – gražioj ramumoj ilgesiais manęs lauki.
Aš matau, kad undinės nuglostė išbalusius skruostus,
Nes tokia tyluma, lyg esi prieš mane nusikaltęs –
Netylėk, mylimasis. Aš tau viską viską atleidžiu,
Nors paskendai manęs su savim bangomis neapglėbęs,
Aš plaukiu pasroviui, kad greičiau nubučiuočiau tau veidą,
Tik paviršiuj, bijau, sulaikys nesuvokiamos jėgos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2011-04-02 16:10:54
Jūsų kūriniuose visada randu ir „povandeninių srovių“ :)
Vartotojas (-a): dalmara
Sukurta: 2011-04-02 15:05:15
Neblogai... Man patiko. Mistiškai...
Anonimas
Sukurta: 2011-04-02 13:36:11
Neapsakomas jausmas užplūsta beskaitant
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2011-04-01 21:10:38
Dievaži,Jūs esat nuostabi : )