Kai rašysiu eiles – kris ant lūpų kartokas šėšėlis,
Neišsakomai spengs kiekviena sopulinga eilutė –
Plauks beprotiškoj upėj paskęsti ketinanti siela,
O pakrantės raminančiai tols ir judės po truputį –
Tu gulėsi ramiai vandenų karalijos apjuostas,
Ir atrodys – gražioj ramumoj ilgesiais manęs lauki.
Aš matau, kad undinės nuglostė išbalusius skruostus,
Nes tokia tyluma, lyg esi prieš mane nusikaltęs –
Netylėk, mylimasis. Aš tau viską viską atleidžiu,
Nors paskendai manęs su savim bangomis neapglėbęs,
Aš plaukiu pasroviui, kad greičiau nubučiuočiau tau veidą,
Tik paviršiuj, bijau, sulaikys nesuvokiamos jėgos.