Dar pirštai vandenį užuodžia,
Dar iriasi prieš lietų tingiai,
Kol neišgėrėm, kol dar godžiai,
Visi tikri ir reikalingi.
Vis neriame į patį dugną,
Po kojom permatomos erdvės,
Delnais užliejam savo ugnį,
Kol neišnyram – užsimerkiam.
Ir spaudžiam lūpas, trupa sauja,
Vanduo bespalvis į pavėsį,
Sušlampam sielas, į pusiaują
Vėl susiglaudžiam kūnais dviese.
Vėl plaukiam, pirštų pagalvėlėm
Plyšius uždangstom ir prieš srovę,
Vandens paviršium prisikėlę,
Vyzdys į gelmę, du besvoriai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-04-01 01:32:18
Kiek neįprastai sau. Čia daugiau lyrikos, o jausmo, tai jau kaip visuomet - daug. Tik dabar jis kitoks. Labai gerai.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-03-31 17:50:34
jautrus kalbėjimas ir geros eilės
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-03-31 16:52:57
Garbu.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-03-31 16:33:32
Įtikinamai paplaukiota... :)
Anonimas
Sukurta: 2011-03-31 16:22:47
Pirmas posmelis toks rusiškasis tostas, taip persiskaitė.