Santrauka:
Ties kelkraščiu
Sėjai viltį – sudygo ruduo.
Prisiskink tarsi glėbį lelijų
Ir padėki ties kelkraščiu tuo,
Kur mane praeitis pasivijo,
Kur likimas užlaužė rankas
Ir į žvyrkelio gruodą parklupdė,
Paskui kėlė aukštyn – na ir kas, –
Paskui vėl į bedugnę, bedugnę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2006-05-31 19:57:12
taip, lengvai, bet... nėra lengva šitaip apie tą bedugnę kalbėti (parašyti), kad perskaitęs ir kitas savąją paliestų...
Geras :-)
Vartotojas (-a): ančių virkdytoja
Sukurta: 2006-05-24 20:01:26
aha lengvai nutapytas.
Vartotojas (-a): Lawera
Sukurta: 2006-05-24 17:29:13
Labai patiko "kur likimas užlaužė rankas", emocingi žodžiai. Apskritai antras posmas labai stiprus.
Vartotojas (-a): Solo
Sukurta: 2006-05-24 17:28:04
Smagu, kad Jus jau imu atpažinti ir be vardo po eilėraščiu - vien iš skaudumo ir sklandumo.