Sėjai viltį – sudygo ruduo.
Prisiskink tarsi glėbį lelijų
Ir padėki ties kelkraščiu tuo,
Kur mane praeitis pasivijo,

Kur likimas užlaužė rankas
Ir į žvyrkelio gruodą parklupdė,
Paskui kėlė aukštyn – na ir kas, –
Paskui vėl į bedugnę, bedugnę.