Panirs į audrą balto krištolo sparnai,
Kuriais į saulę skridome mylėtis.
Nukrisi tu. Nukrisiu aš. Nūnai
Neliks jėgų net artimo gailėtis.
Pavargę, alkani, užmiršę vienas kitą eisim
Per kažkada išmindytus laukus.
Su pašaipa žvilgsniu vis nulydėsim
Keliaujančius kaip mes beviltiškus paukščius.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-03-30 13:00:15
Pasiūlymas Autoriui ir poezijos moderatoriams:
„Dangum keliaujančius tokius
Kaip mes – beviltiškus paukščius“
Taip pataisytą kūrinėlį gal reikėtų ištraukti iš Stalčiaus – na, nėra ten jam ką veikti...
Anonimas
Sukurta: 2011-03-29 22:32:43
Vėl klišės. Deja. Iš klišių tekstas nesusidėlioja, jis bestuburis.
Perkeliu į Stalčių.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-03-29 21:04:19
Puiki kritimo atmaina (KRYTIS). Antras posmas turėtų iš savo glėbio paleisti kelis itin prasminius žodžius – į savarankišką finalinę devintąją eilutę. Būtų neeilinis eilėraštis!
Anonimas
Sukurta: 2011-03-29 20:49:08
geras.
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2011-03-29 16:04:57
Gal ne tiek beviltiški,kiek pavargę...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2011-03-29 12:27:40
Taip, visi nukrisim, bet nors prisiminti bus ką. Juk yra tokių, kurie neskraido...