Panirs į audrą balto krištolo sparnai,
Kuriais į saulę skridome mylėtis.
Nukrisi tu. Nukrisiu aš. Nūnai
Neliks jėgų net artimo gailėtis.

Pavargę, alkani, užmiršę vienas kitą eisim
Per kažkada išmindytus laukus.
Su pašaipa žvilgsniu vis nulydėsim
Keliaujančius kaip mes beviltiškus paukščius.