Viena
Pavargau
Nuo miesto triukšmo.
Pasislėpiau miške.
Tylu. Ramu.
Nepasigenda
Manęs žmonės,
Ir aš be jų
Gyvent galiu.
Kai nusibodo
Medžių brolija,
Atgal į miestą
Parėjau.
Manęs jau niekas
Nepažįsta.
Ir aš
Visų bijau.
Man per garsi
Ir nesuprantama
Žmonių
Kalba...
------------
Miškan sugrįžčiau,
Bet jau laiko
Ir jėgų
Nėra.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2011-03-30 22:40:24
Prasmingas, gilus kūrinys..... tikrai verčia susimąstyti
Anonimas
Sukurta: 2011-03-30 19:53:57
Verčiantis gilai susimastyt.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-03-30 12:47:51
Priminė „Mišką ir lietuvį“.
Atgal į gamtą – tik gamta ne be ta ir laiko nėra...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-03-29 18:54:33
Man per garsi
Ir nesuprantama
Žmonių
Kalba...
Stabtelėjau... Būna, kad gamtoje pasijaučiame savimi ir triukšmingas miestas pasidaro svetimas..
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2011-03-29 16:01:32
Miškas ramina.Kartais tikrai geriau negrįžti.
Tik kaip?
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2011-03-29 14:41:16
Šita baimė dažniausiai mus ir pražudo.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2011-03-29 14:02:36
negrįžkit,žmonių kalbą bet kokią galima išokti,o vienatvė liūdna...
Man patiko -savotiškai išreikšta mintis.
Vartotojas (-a): dalmara
Sukurta: 2011-03-29 11:44:59
Depresiškai
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2011-03-29 09:43:44
Įdomios mintys, patiko :)