Nutrūks virvutė – pabyrės karoliukai,
Guli ant žemės – nėr vietos šalia manęs.
Visa tavo mozaika išsklaidyta:
Nėra nei akių, nei galvos.
Visai visai nenuostabu –
Aš tik truputį apsvaigęs nuo žvaigždžių!
Mes negalim pasukti į saulę iš orbitos,
Ir pašokę vėl nusileidžiam –
Pristabdančios yra kliūtys –
Laikas bandyti, stengtis, išmėginti.
Su abejone būties,
Su kruopelyte vilties,
Pasiklysti – ranką išties – nebijai nė trupučio.
Mėlynai birzgia melodija,
Akmeninės širdys neišspaus upelio,
Mirę sielų namai neliks nenugriauti –
Šeimininką pasikviesi tik per magiją –
Šiandien tai visai nenuostabu:
Aš tik truputį apsvaigęs nuo žvaigždžių...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-03-29 21:55:59
Paskutinė eilutė meldžia keisti patį pavadinimą. Šiaip jaučiasi padrikumas, bet apsvaigus nuo žvaigždžių taip jau būna...
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2011-03-29 11:47:44
truputį padrikas darbas, bet mintys neblogos, pasirenkami nauji motyvai. Puikumėlis! Gerai ir kad kartojate tą pačią eilutę - vientisesnis darbas atrodo.
Anonimas
Sukurta: 2011-03-28 23:21:40
Visai neblogai šįkart, sveikinu. Perkeliu į Jausmus.
Pavadinimą siūlyčiau keisti - gal per komiškas šiam.
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2011-03-28 23:21:05
visi sako truputį, nors būna dangų iki dugno išsėmę... ;)
rytoj kitaip atrodys, beje, o nuo kelių "žvaigždučių" ?