SONETAS.
O! nedejuok diegliais senatvės
Ar bet kokia kita liga,
Nedaug pasaulyje kas gali
Šiltam lopšyj susitikt save.
Paimk ant rankų, panešioki,
Tik nemanyki, kad esi sapne---
Ir neužmiršk Likimui padėkoti,
Kad jautriai būčiai priima tave-
Man irgi, regisi, liūdėt neteks -
Nors praeitis poetų išragauta -
Esu nustebintas šilų vaizdais
Kuomet lyg mariomis ir žiemą plaukia -
Net žodžiuose ŠILINIAI MES
Jaučiu, gyvena dvasios žmonės.

(13)

AŠ.
Ir man galėtum padėkot už drąsą.
Nesu juk pėsčias, jei žinau -
Ne tik save lopšy radau;
Radau ir paskutinio baliaus pradžią,
Kurio ilgai suvokti nemokėjau,
Kliedėdamas vaizduotėje kurtais vaizdais
Bemaž prie šimto metų senio
Ar iškepto jam jubiliejinio pyrago.
Ir štai sudirgo širdyje kažkas svarbaus
Su mūza, muzika ir jų triūbom...
To triukšmo daug, tik kas jį girdi?
Taip tuščia, kad negali būt blogiau
- O Dieve, lipk iš kriaušės ir nepyki,
Man reikia pakalbėti su tavim...

(14)

SONETAS
Pasaulis dirstelės į tokį vaizdą.
Tai net daugiau, negu tikiu-
Žmogus į Dievą panašus.
Vadinasi, trejybėje, kaip jis gyvena.
Man tai suprantama, teisinga ir gražu.
Ir neskaudu matyt kaip tu
Viena dalim  – lopšy,
Kita – prie jubiliejinio pyrago.
Tiesa, trečia dalis dar tyli, vis be žado
Nelyg drovėtųsi savos tokios būties-
Bet jeigu pasakytumei:
„Brolau Sonete, ten esu kvailys“,-  
Mielai palaiminčiau ir tokią būtį,
Nes iš tiesų be jos žmogaus nebūna.