stiklo karoliukais byra liaunas šypsnis,
susupdamas dabar į vakar rūbą;
kaip garbaną suraitęs liesą pirštą,
nebebandai surinkti, ko nebuvo.

akis dangun išvargusias keli,
lyg lauktumei sugrįžtančio iš niekur,
ir vėlei - nusivylęs savimi,
nebepasistūmėsi nei per sprindį priekin.

ir, rodos, mėnuliu praslinkus dienai,
bandai ištvert, ką lėlei duoda vėjas.

lyg jaunas būtum.
ir kartu negyvas.