Mūsų Jonas vėl meluoja
Ir visai neraudonuoja.
Įžūliom akelėm žiūri
Į klasiokų margą būrį.
Jis nekaltas. Jis nežino,
Kas pastūmė Augustiną,
Kas pakišo Pauliui koją,
Kas per pamokas kvatoja...
Jonas žino, viską mato,
Tik melagis - kokių reta!
Į kitus baksnoja pirštais,
O patsai iš juoko miršta.
Bet apsirgo mūsų Jonas,
Guli karštas ir raudonas.
Kviečia, kad vaikai ateitų.
O klasiokai jo nelanko.
Jiems nereikia tokio draugo,
Tegul Jonas vienas serga.
Tegul guli, prakaituoja,
Pats sau juokias ir meluoja.
Kai vienatvė nusibos,
Gal daugiau nebemeluos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2011-04-08 16:24:48
gal kiek rimas sušlūbavo II dalyje, tačiau pats pasakojimas ir jo pamokamasis leitmotyvas - labai šaunūs.
Anonimas
Sukurta: 2011-03-25 11:43:06
Kipšo Jonio akys dega,
Gimė dienoje melagio,
Suka, kiša riestą ūsą...
Ai, velniop! Mylės - jo būsiu!
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-03-23 15:48:44
:) ...žaismingas
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-03-23 11:19:16
Sakyk tiesą, ir nieko nereikės atsiminti (Rytų išmintis).
Toks pamokantis (o gal primenantis, kad balandžio 1-oji irgi artėja? ;-) ).
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2011-03-23 11:13:35
sklandus, smagus pamokomojo pobūdžio eiliūkštis, nebūkim Jonai melagiai, būkim Jonai kapitonai! :)
sako - melo kojos trumpos, bet už tai rankos kokios ilgos...