Mūsų Jonas vėl meluoja
Ir visai neraudonuoja.
Įžūliom akelėm žiūri
Į klasiokų margą būrį.
Jis nekaltas. Jis nežino,
Kas pastūmė Augustiną,
Kas pakišo Pauliui koją,
Kas per pamokas kvatoja...
Jonas žino, viską mato,
Tik melagis - kokių reta!
Į kitus baksnoja pirštais,
O patsai iš juoko miršta.


Bet apsirgo mūsų Jonas,
Guli karštas ir raudonas.
Kviečia, kad vaikai ateitų.
O klasiokai jo nelanko.
Jiems nereikia tokio draugo,
Tegul Jonas vienas serga.
Tegul guli, prakaituoja,
Pats sau juokias ir meluoja.
Kai vienatvė nusibos,
Gal daugiau nebemeluos.