Santrauka:
Šiek tiek piktokai.
Ak, jaunieji maištautojai – viską, ką retkarčiais sėjau,
Kas užaugus prisirpo - iškirtot , kaip liepė mada.
Gaila, ašmenys mano dabar nuo rūdžių sutrupėjo,
Bet žinau, kad ir jūsų galiausiai rūdys nejučia.
Nieko naujo nebus - ratuku sukinėjasi ašys
Įvažiuojant į vieškelį, grįstą senais akmenim.
Vakar naktį verkiau susivokus, kad laikas nurašė,
O gal tyčia jūs dangstotės negalią savo manim?
Gal dar reik paieškoti vienmečių dykynės oazę,
Jiems linguojant skaityt patirtim išvingiuotas eiles .
Apie tai, kad matau tarsi didelį retro muliažą,
Kuriame pavaizduoti jauni ir maištaujantys mes.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): dalmara
Sukurta: 2011-04-05 16:35:24
Puikiai
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2011-03-23 16:05:32
Stipru, bet gražiai :)
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-03-23 15:45:10
...puiku..
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2011-03-23 12:47:22
Mada laikina, o ir lengva rašyti. Nereikia dėl vieno žodžio kasti tonas žodžių rudos, kaip sakė Majakovskis, Čia jis buvo teisus. Jūsų gražiai išreikšta aktuali tema.
Anonimas
Sukurta: 2011-03-23 09:30:31
Jūsų eilės - atgaiva, visada pakylėja.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-03-22 23:17:22
Puikiai dėstomos mintys, kabina
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-03-22 22:39:11
Miela Ema,
gal ne ratais, o spirale ir, tikėkimės, kad aukštyn.
O tikrųjų poetų – sielų gydytojų laikas nesugeba nurašyti...
Anonimas
Sukurta: 2011-03-22 22:39:11
Tu - puikiai rašai, dar tiems jauniems - toli gražu iki to. Nenurašinėk ten savęs be laiko. Doras kūrrinys, jaučiasi, kad tikrai yra gyvas, išgyventas. Taip, kad - aukštyn galvą. Gyvenimas nesibaigia, nors liekame ant duobės krašto. Nepasiduok!