Ak,  jaunieji maištautojai  – viską, ką retkarčiais sėjau,
Kas užaugus prisirpo -  iškirtot , kaip liepė  mada.
Gaila,  ašmenys mano dabar nuo rūdžių sutrupėjo,
Bet  žinau, kad ir jūsų galiausiai  rūdys  nejučia.
Nieko naujo nebus -  ratuku sukinėjasi ašys
Įvažiuojant  į vieškelį, grįstą  senais akmenim.
Vakar naktį verkiau susivokus, kad laikas nurašė,
O gal tyčia jūs dangstotės negalią savo manim?
Gal dar reik paieškoti vienmečių dykynės oazę,
Jiems linguojant skaityt patirtim išvingiuotas eiles .
Apie tai, kad matau tarsi didelį retro  muliažą,
Kuriame pavaizduoti jauni ir maištaujantys mes.